Psichologiniai pamokos aspektai.

PSICHOLOGINIAI PAMOKOS ASPEKTAI. NENUORAMŲ VALDYMO MENAS

Parengė Ukmergės specialiosios mokyklos specialioji pedagogė metodininkė Valerija Dzigelienė

 

Jei vaikai kritikuojami, jie išmoksta smerkti.

Jei vaikai jaučia priešiškumą, jie išmoksta priešintis...

Jei vaikai išjuokiami, jie įpranta būti drovūs...

Jei vaikai gėdijami, jie įpranta jaustis kalti...

Jei su vaikais elgiamasi tolerantiškai, jie įpranta būti kantrūs...

Jei vaikai giriami, jie išmoksta vertinti...

Jei vaikai mato sąžiningumą, jie išmoksta būti teisingi.

Jei vaikai jaučia geranoriškumą, jie išmoksta būti pagarbūs.

Jei vaikai jaučiasi saugūs, jie įpranta pasitikėti savimi ir tais, kurie yra šalia jų.

Jei su vaikais elgiamasi draugiškai, jie sužino, kad pasaulis nuostabus ir gera jame gyventi.

Dorotė Lo Nolte

Kiekvienas žmogus turi daugybę asmenybės bruožų, būdingų daugeliui. Tai gerumas, darbštumas, nuoseklumas, gailestingumas, užjautimas ir kiti. Tačiau šie bruožai dar neapibūdina charakterio, juolab asmenybės, kuri visada platesnė. Šiais laikais mokytojas dažnai sutinka vaikų, patyrusių įvairių psichologinių traumų. Šie vaikai sunkiai ir lėtai adaptuojasi visuomenėje ir mokyklos aplinkoje. Ypač tai akivaizdu dirbant su specialiųjų poreikių vaikais. Jie dažnai nesugeba realizuoti teigiamo potencialo, nesuvokia savo gebėjimų, yra neadekvatūs savo veiksmams. Šie vaikai negali pakankamai savęs įvertinti, negeba išreikšti jausmų, norų, kartais visko bijo, kartais nusiteikę priešiškai ir tampa nepaklusnūs, jų elgesys nekonstruktyvus. Specialiajam pedagogui kyla daug klausimų – kas sąlygoja tokį ryškų individualų pasireiškimą? Ar galima numatyti, kaip toks vaikas elgsis tam tikromis aplinkybėmis, reaguos į pastabas, dirbs pamokoje, bendraus su klasės draugais?

Naujoji didaktika orientuota į vaiką, todėl, dirbant su specialiųjų poreikių vaikais, reikėtų žinoti, kad viskas turi būti nukreipta į vaiką, o ne į mokymosi turinį. Mūsų vaikas dėmesingas tol, kol mokytojas jo „nespaudžia". Juk mokykloje ne rengiamės gyvenimui, o gyvename.

Dirbant su specialiųjų poreikių vaikais, mes jau žinome, kad jiems reikalinga pagalba. Kiekvienas vaikas nori būti pilnavertis mokyklos bendruomenės narys, ieškantis savo „nišos", siekiantis pajusti savo reikšmingumą. Visa tai stengiasi parodyti visais įmanomais būdai - net trikdydamas mokyklos ramybę, krėsdamas pokštus ar šunybes. Vieni ramesni, dėmesingesni, kiti – judresni, nenustygstantys vietoje, trukdantys, nusiteikę priešingai (negatyviai), linkę agresyvumą. Čia labai svarbu mokytojo tinkamas psichologinis pasiruošimas, gilesnis specialiosios pedagogikos ir psichologijos žinojimas, metodikų įvairumo taikymas.

Nuo mokytojo supratimo, kūrybiškumo, intuicijos priklauso pamokos sėkmė. Emocionali pamoka žymiai vertingesnė už sausą taisyklių kalimą ar nuobodų rašymą lentoje. Dažniausiai vaiko pažinimo ir mokymosi sunkumus pastebi mokytojas. Jis, įžvelgęs specialiųjų poreikių vaikų pakitimus, turėtų, kurdamas konstruktyvius santykius, bandyti suprasti jų elgesio priežastis. Taigi, jis turėtų tapti geru psichologu ir iš anksto būti pasiruošęs pamokoje spręsti susidariusią situaciją. Mes kiekvienas turime savo vaidmenį pamokoje. Pateiksiu lentelę , pagal kurią galima įvardinti savo vaidmenį pamokoje.

Psichologiniai tyrimai patvirtina, kad norint palaikyti konstruktyvius santykius su mokiniais, būtina parengti kruopštų efektyvios pamokos planą. Siūloma sugrupuoti mokinius pagal jų akademinius ar emocinius poreikius, objektyvai išnaudoti pamokos laiką, sklandžiai ir efektyviai organizuoti darbą klasėje. Savo klausimais skatinti mokinius svarstyti, protauti, siekti aiškių, nuoseklių ir teisingų elgesio klasėje kriterijų. Būtina sąlyga, kad per pamokas visi galėtų dirbti pagal savo gebėjimus, darbingumą. Svarbu siekti, kad mokymasis būtų prasmingas ir nuoseklus, todėl tradiciniai mokymo metodai nėra tam pakankamai tinkami. Tada ieškokime naujų, efektyvių, netradicinių , individualių kiekvienam vaikui prieinamų metodų.

Psichologai teikia, kad nuo pirmo susitikimo su vaiku, nuo pamokos pradžios priklauso tolimesnis darbas ir bendravimas. Kiekvienam reikia dėmesio: ir naujagimiui, ir senam. Dėmesio poreikis, pasak psichologų, - bazinis fiziologinis poreikis. Ateini į klasę ir matai iš vaikų akių, kaip jiems sekasi, kas nutiko, todėl verta paklausti: „Ar gerai jautiesi?", „Tu susikrimtęs?", „Ar pasveiko tavo šuniukas?" ir pan., o tuomet gali pardėti pamoką.

Labai svarbu, kaip pradėsime pamoką. Siūloma:

- siekti suintriguoti mokinius nauja tema ir darbu;

- sudominti pasakojimu, nuotykiu, mįsle ir t.t.;

- kas bus pamokoje toliau, ką veiksime ir kodėl?

Netradicinė pamokos pradžia veikia ne tik mūsų mokinių klausą, bet ir kitus jutimus, padeda įdomiau perteikti žinias, lavina, auklėja. Tam tinka galvosūkiai, sudaryti iš piešinėlių, ženklų, kurių tikslas:

- atskleisti pamokos temą;

- sutelkti mokinių dėmesį;

- ugdyti domėjimąsi nagrinėjama medžiaga;

- lavinti mokinių mąstymą ir atmintį;

- formuoti garsinę analizę ir sintezę;

- sudaryti sąlygas pereiti prie pokalbio ir t.t.

O pamokos pradžia priklauso nuo mokytojo, kūrybingumo, išradingumo, originalių idėjų taikymo. O kūrybingumui nėra ribų. Žingeidus mokytojas – naujovių ieškotojas, visada ras optimaliausią, reikalingiausią metodą, būdą pamokai pradėti ir sudaryti klasėje tinkamą mikroklimatą.

Ką reiškia ugdyti specialiųjų poreikių vaikų charakterį? Tai reiškia, kad, mes mokytojai, privalome įsisąmoninti, jog laviname ne tik kiekvieno vaiko protą, bet ir širdį. Mūsų tikslas – pripratinti visus mokyklos bendruomenės narius vadovautis ir protu, ir širdimi. Tokį įprotį išugdo abipusė pagarba ir atsakomybė. Nuo to priklauso suaugusiųjų ir vaikų santykiai. Svarbi mokytojų pareiga – padėti vaikui suvokti, kuo skiriasi „atsakinga" ir „neatsakinga" laisvė.

Dirbant su specialiųjų poreikių mokiniais, mokytojas privalo:

- gerbti kiekvieną vaiką;

- tikėti, kad jie gali kai ko pasiekti;

- būti garbingiems, pripažinti ir savo klaidas;

- vertinti kiekvieno vaiko pastangas;

- išklausyti vaikus, išlaikyti konfidencialumą;

- teikti pirmenybę skirtingumui, o ne paklusnumui;

- sukurti įdomią ugdymo aplinką;

- būti kupiniems humoro ir geros nuotaikos.

Mokytojas turi prisiminti, kaip jis moko, nes tai ne mažiau svarbu, negu tai, ko jis moko. Svarbu, kad mokytojas leistų laisvai pasirinkti mokiniui, kaip pradėti dienos veiklą, ką nuveikti mokykloje, bet kartu ir patari, nukreipti norima linkme. Kaip turėtų būti klasėje tinkamai ugdomas mokinių elgesys? Smagus bendravimas, draugiškas balso tonas, teisingumas ir gerumas – tai subtilūs būdai perteikti ugdomas elgesio normas.

Atrodo, mokytojas labai stengiasi, tačiau ir pačiam geriausiam mokytojui mokiniai iškrečia šunybių. Kartais atsiranda vienas, kuris nuolat trukdo dirbti, o kiti dar ir padeda jiems, nes dažnai klasėje jie- autoritetas. Naudodamiesi tuo, jie stengiasi ne tik ignoruoti mokytojo nustatytą tvarką per pamoką, bet ir būti lyderiais. Specialiųjų poreikių vaikai, dažnai dėl savo neadekvataus elgesio, agresyvumo, pridaro įvairių negerų nusižengimų: atsikalbinėja, keikiasi, nieko nedaro, mėto knygas, išeina iš klasės, pabėga iš mokyklos ir t.t. Kaip drausminti tokius nenuoramas klasėje, kaip jiems padėti?

Psichologijos mokslų daktaras J.Azerradas, jau 35 metus dirbantis su vaikais, teigia, jog kasmet vis daugėja vaikų su blogomis manieromis. Mes dažnai susimąstome: tai neklaužada ar ligonis? Pasiūlysiu keletą pagalbos būdų, kurie gal būt padės sudrausminti neklaužadas, padės sukurti gerus tarpusavio santykius ir darbingą veiklą pamokoje.

1. Nekreipkite į juos dėmesio

- „nepastebėkite" prastai besielgiančio vaiko, jei vaikas elgiasi įžūliai, mintyse savęs paklauskite „Kas bus, jei tyliai ignoruosiu jo elgesį?"

- Įdėmiai pažiūrėkite į „pažeidėją"., jokių žodžių, tik žvilgsnis. Patyrę mokytojai tvirtina, kad įdėmus, nesmerkiantis žvilgsnis yra nebylus ženklas vaikui, kad mokytojas pastebi jo elgesį ir reikalauja nurimti;

- Prieikite prie „pažeidėjo", nenutraukdami pamokos. Atsistokite greta suolo, jam nieko nesakydami ir net nežiūrėdami į jį.

- Aiškindami pamoką, paminėkite nenuoramos vardą, pvz.: „Nosinę raidę rašome, Jonai, rašome.."

- „nusiųskite" paslaptingą ženklą;

- Rašykite pastabą ant lapelio ir be jokių komentarų padėkite vaikui.

2. Leiskite blogai elgtis. Šio būdo esmė - - sumenkinti draudžiamo vaisiaus patrauklumą.

- pasiūlykite vaikui kartoti savo elgesį daug kartų;

- pasiūlykite visai klasei prisijungti prie „pažeidėjo";

- panaudokite „leidimo kvotą".

3. Veikite netikėtai

- mokytojas sako: „Aš neketinu žaisti tavo žaidimo";

- pabandykite pajuokauti. Pasak psichologų, „juokas – puikiausias vaistas užkirsti kelią nenuoramų sumanymams";

- išjunkite šviesą (netikėtai), jei pamoka vyksta ankstų, tamsų rytą;

- kalbėkite tykiai;

- nustokite vesti pamoką.

4. Atitraukite vaiko dėmesį.

- užduokite tam vaikui adresuotą klausimą;

- kreipkitės į jį prašydami ką nors padaryti;

- pabandykite pakeisti veiklos pobūdį.

5. Dažniau sakykite „ačiū".

- svarbu mokėti dėkoti;

- užrašykite šaunių vaikų vardus lentoje.

6. Persodinkite mokinius.

- nenuoramoms reikia žiūrovų; persodinus- jie praras juos;

- pastatykite klasėje „apmąstymų kėdę". Ant jos atsisės tie, kuriems reikia apmąstyti savo poelgį.

Tai ne bausmės. Mokytojas negali agresyviai reaguoti į išdykėlius.

(Pagal „Pervoje sentiabria" 1998 – 02 - 03)

Dar norėčiau paminėti pedagogines pertraukėles, kurios labai padeda pamokoje, ypač dirbant su specialiųjų poreikių vaikais. Svarbią vietą užima vaidmeniniai žaidimai, situacijų sprendimas arba korektiškas situacijų aptarimas. Taip pamokoje išvengsime konfliktų, sudarysime vėl darbingą nuotaiką ir puikius tarpusavio santykius. Jei mokytojas moralizuoja, tai gali sustiprinti mokinio psichologinę gynybą, kartais gali būti net neurologinės reakcijos, kurios apsunkina žinių įsisavinimą, supratingumo vystimąsi, elgesys tampa keistas ir nenuspėjamas.

Per teatrinių žaidimų pamokas geriau pažįstame mokinius, jų tarpusavio santykius. Šios pamokos svarbios ir psichologiniu aspektu- čia galima dažniau padėti specialiųjų poreikių vaikams išspręsti daugelį problemų per situacinius, socialinius ir vaidmeninius žaidimus.

ŽAIDIMAI

1. Susipažinimo pratimas.

Tas, kuris pradeda žaidimą, sako savo vardą, ir pagal susitarimą, gyvūno ar augalo pavadinimą, prasidedantį ta pačia raide, kaip ir jo vardas. Kitas kartoja, ką sakė pirmasis ir prisistato pats, trečias analogiškai daro kaip antras irt.t.

2. CHA!

Visi sugula ant grindų taip, kad kiekvieno galva būtų kitam ant pilvo. Pradedantysis žaidimą sako „cha", tas, kuris guli jam ant pilvo sako "cha, cha", jei suklysta. Ar pradeda juoktis, žaidimas pradedamas iš naujo.

3. LAIŠKO SIUNTIMAS

Visi sustoja ratu ir susikabina rankomis. Vienas rato viduryje. Pradedantis žaisti sako: „siunčiu laišką..." ir pasako vardą to, kuriam siunčia. Tada paspaudžia ranką šalia stovinčiam, šis kitam, kol „laiškas" pasiekia adresatą. Gavęs „laišką", praneša ir tada jau pats siunčia „laišką". Rankos spaudžiamos taip, kad viduryje stovintis nepastebėtų. Pastebėtasis eina į rato vidurį, stovėjęs viduryje eina į jo vietą.

4. PASITIKĖJIMO PRATIMAS

Vienas iš grupės narių turi atsistoti ant stalo nugara į kitus ir sukryžiuoti rankas ant krūtinės. Likusieji sustoja poromis, pasisukę veidu vienas į kitą, ir ištiesia rankas taip, kad galėtų sugauti nuo stalo krintantį narį. Rankų patraukti negalima. Narys turi kristi tiesiai ir ant nugaros, jei atsisėda, pratimą reikia kartoti. Pratimą turi atlikti visi grupės nariai.

5. PASITIKĖJIMO PRATIMAS

Vienas iš grupės narių atsigula ant grindų ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Visi sustoja ratu iš abiejų pusių, pakiša rankas po tuo nariu ir lėtai siūbuodami kelia, paskui nuleidžia. Pakelia apie 15 cm. nuo žemės. Pratimą turi atlikti visi grupės nariai.

6. LINKĖJIMAI

Kiekvienam žaidėjui ant kaklo pakabinama megzta virvutė su kutu. Pradedantis žaidimą, išsitraukia iš kuto siūlelį, pasako kitam žaidėjui linkėjimą, komplimentą ir savąjį siūlą pririša prie pastarojo virvutės. Visų žaidėjų virvutės iš skirtingų spalvų siūlų.

Per šiuos ir kitus žaidimus galime ugdyti teigiamas vertybes. Psichologinis klimatas klasėje turėtų būti puikus.Su mokiniais viską aptariame:

- susėdame ant kilimo, vaikai prisimena ir pasakoja, kada mokykloje jie jautiėsi labai gerai, labai blogai;

- aptariant su mokiniais vertybes kartais galima leisti reikšti ir neigiamus jausmus;

- išsiaiškiname, kaip jie, remdamiesi savo turima patirtimi, suvokia, ką reiškia ‚gerbti kitus", „būti doru", „atsakingu" ir t. t.

- išsiaiškiname, ką reiškia „ginti draugą žodžiais, o ne kumščiais";

- gaminame popierinę gėlę, papuošiame mažais lapeliais, ant kurių surašytos vertybės: meilė, gerumas, dorumas ir kt.

- dar išsikalbame, aš tik klausytoja.

Supažindinsiu su dar vienu , mano manymu, labai įdomiu ir vertingu psichologiniu žaidimu, padedančiu suprasti vaiką, formuojančiu teigiamas vertybes.

Žaidimas „TĖVAS – VAIKAS – SUAUGĘS" (E. Benė ištyrė ir pasiūlė 3 pozicijas, kurias gali užimti žmogus).

Vaiko pozicija – prabyla jausmai, užėmusį vaiko poziciją, lengva įkalbėti;

Tėvo pozicija – susiformuoja iš įvaizdžių šeimoje ir sukauptos informacijos, tėvo pozicija kartais trukdo objektyviai pažvelgti į situaciją, slopina jaunimo veržlumą ir norą savarankiškai dirbti;

Suaugusiojo pozicija – kaip kompiuteris, ieško protingų sprendimų, tramdo vaiko jautrumą ir beribį tėvo norą prisiimti atsakomybę.

VAIKAS TĖVAS SUAUGĘS

Aš nenoriu

Aš noriu

Aš negaliu

Man nepatinka

Valio!

Kaip nuostabu! Ką tu sau manai?

Nebūk kvailas!

Šitaip negalima!

To nedaryk

Ar paruošei pamokas?

Daryk taip... Aš manau,...

Tu manai šitaip..

Koks geriausias sprendimas?..

O amerikiečių pedagogas ir psichologas išskyrė 4 nesąmoningus vaikų blogo elgesio motyvus:

- siekimas atkreipti į save dėmesį;

- noras valdyti;

- kerštas;

- nesėkmės baimė.

Remdamasi savo patirtimi, psichologų teigimu, manau, kad specialiųjų poreikių vaikai dažnai blogai elgiasi, nes keršija – tėvams, mokytojams, visuomenei už tai, kad jie kitokie ir tuo nori atkreipti dėmesį į save. Norėdami kuo daugiau sužinoti apie vaikus, jų problemas, santykį su tėvais, mokytojais kartu su VU psichologijos katedros magistrante Raimonda Poškute paruošėme rekomendacijas ir klausimynus tėvams ir mokytojams. (Rekomendacijos ir klausimynų pavyzdžiai pridedami).

 

LITERATŪRA;

1. N. Biržys, G. Linkaitytė, A. Valiukevičiūtė. Pamokos mokytojui. V.: Margi raštai, 1996.

2. Ruškus J., Negalės psichologija. Mokomoji knyga. Šiauliai, 2001.

3. Jencen Eric,. Tobulas mokymas. V.: AB OVO, 2001.

4. Antanaitytė E., Hiperaktyvūs vaikai. (parengta pagal užsienio spaudą).Dialogas, 2000 – 06 - 16

http://www.lrspa.lt/index.php/lt/