Labai aktualus straipsnis.

Vienas grėsmingas dalykas mokykloje nuo sovietmečio nepasikeitė: kaip tada, taip ir dabar mokinių tėvai ar retkarčiais ir žiniasklaida nepagrįstai puola mokytojus. Tokios nuomonės laikosi Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Edukologijos instituto docentė dr. Gintautė Žibėnienė. Interviu DELFI G. Žibėnienė atskleidė, koks turėtų būti šiuolaikinis mokytojas ir aiškino, kad plačiai paplitęs posakis „nėra blogų mokinių, yra tik blogi mokytojai“ jau seniai paneigtas. – Kai kurie specialistai sako, kad Lietuvos mokytojų vedamos pamokos dar labai senovinės, šabloniškos, kaip prieš 50 metų. Ar sutinkate su taip manančiais?

– Genys margas, pasaulis dar margesnis.

Aš nesutinku su teiginiu, kad Lietuvoje mokytojų pamokos senoviškos, šabloniškos. Mokykloje pasitaiko išimčių, tačiau geriau tų blogų atvejų nebūtų. Lietuvoje daug dėmesio skiriama mokytojų parengimui, tobulinimui, įgyvendinami įvairūs projektai, Lietuvos mokytojai daug mokosi, nuolat tobulėja, geba kūrybiškai organizuoti mokymo(si) procesą, taiko modernias technologijas. Tai labai atsakingas, sudėtingas darbas, kurio tikruosius rezultatus pamatome tik po kelerių metų. Manau, kad Lietuvoje dirba daugybė nuostabių, kompetentingų mokytojų, kurie myli savo darbą, už savo varganą atlyginimą perka įvairias priemones tiesioginiam darbui gerinti. Vesdama seminarus ar kitaip bendraudama su mokytojais, nesutikau nė vieno, kuris neieškotų, kaip tobulinti savo pamokas, kuriam nebūtų būdingas didaktinis kūrybingumas ar kuris nemylėtų savo mokinių. Kiekvienas jų žino, kad mokytojo autoritetas susijęs su nuolatiniu tobulinimusi, kūrybiškumu, pedagogine meile, pedagogine savimone ir daugybe kitų dalykų.

– Kaip per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė mokytojo situacija?

– Jei klausiate, kuo šiandienos mokytojo situacija panaši į buvusią prieš 50 metų, sakyčiau, kad tik vienu grėsmingu požymiu – nūdien mokinių tėvai ar retkarčiais žiniasklaida nepagrįstai puola mokytojus. Tada objektu tampa ne ugdymo procesas, mokytojo ir mokinio sąveika, o mokytojo veikla. Beveik prieš 50 metų reiškėsi „bevaikė“ pedagogika, kai buvo plačiai paplitęs posakis „nėra blogų mokinių, yra tik blogi mokytojai“. Tačiau dar septintojo dešimtmečio pradžioje ši klaidinanti „tiesa“ buvo paneigta ir imta analizuoti ugdymo problemas. Mokinys – ne koks ąsotis, į kurį mokytojas privalo supilti atrinktą kokybišką informaciją. Mes labai daug reikalaujame iš mokytojų, Lietuvoje vos ne kiekvienas tėvas mano žinąs, kaip turėtų dirbti mokytojas. Tai viename kampe šaukia, kad mokytojas moko ne to, ko vaikui reikia, tai kitame, kad per mažai laiko skiria temai išaiškinti, kitur atsiliepia, kad mokytojas per ilgai krapštosi prie tos pačios temos, o kitą dalyką nagrinėja per trumpai, dar kiti nepatenkinti, kad mokytojas su vaiku namų darbų neruošia. Vos ne kiekvienas mano žinąs, kaip reikėtų mokyti, kokia turi būti pamoka. Norime, kad mūsų vaikai lygiuotųsi į Suomijos mokinius, kurie pagal savo pasiekimus tapo vieni iš geriausiai pasaulyje besimokančių. O kodėl Suomijos tokie puikūs rodikliai švietimo srityje? Priežasčių išvardyti galima daug, bet atkreipkime dėmesį į tai, kad Suomijoje mokytojo profesija ypač gerbiama, kiekvienas mokytojas turi turėti magistro laipsnį, o studijas subsidijuoja valstybė. Be to, Suomijoje vaikai, palyginti su kitomis šalimis, turi daugiau laisvalaikio, mažiau namų darbų, o kiek laisvalaikio turi mūsų vaikai ir mokytojai?

– Kaip turėtų atrodyti šiuolaikinė pamoka? Kaip keičiasi mokytojo darbas modernioje mokykloje? Koks turi būti šiuolaikinis mokytojas? 

Manau, kad daugybė Lietuvos mokytojų gali pademonstruoti įvairius šiuolaikinių pamokų variantus. Ar galime išrinkti vieną tobulą? Ne. Juk ugdymas – tai metodiška ir kūrybiška, kryptinga, tikslinga, pedagogiškai valdoma veikla. Negaliu pritarti, kad šiuo metu kiekvieną pamoką būtina susieti su moderniomis technologijomis. Technikos išradimai palengvina mokytojui ir mokiniui darbą, tačiau nemanau, kad galės pakeisti mokytoją, nebent tik tada, kai vaikus ne mamos augins, o auklės robotai. Sovietinėje Lietuvoje, XX a. Lietuvos švietimo institucijose vadovautasi klasikine ugdymo paradigma, taigi buvo svarbu apibendrintos mokslinės, praktinės veiklos bei socialinių vertybių perdavimas ugdytiniams. Nuo 1990 m. Lietuvos švietimas orientuotas į laisvojo ugdymo paradigmos humanistinę koncepciją kaip švietimo reformos pamatinę ašį. Tačiau aktyviau tik XXI a. Lietuvos švietimo sistemoje pradėjo plisti laisvojo ugdymo paradigma, kuri nebuvo populiari ir negalėjo ideologiškai būti pripažinta sovietiniais metais. Vadinasi, šiuolaikinėje mokykloje šios laisvojo ugdymo paradigmos raiškai labai svarbu pažangus ugdymas užtikrinant vaiko laisvę, saviraišką, ugdymas atsižvelgiant į vaiko interesus, vertinant vaiko protinį, fizinį, socialinį ir dorovinį pažangumą, svarbus ugdymo proceso dalyvių bendradarbiavimas. Mokykla – ugdymo inovacijų židinys, kurioje dirba mokytojai ne užduočių kūrėjai, o vaiko tiriamosios veiklos vadovai. Vaikui turi būti sudaromos sąlygos atrasti, taigi sėkmingas tik demokratiškas ugdymas, svarbu konstruktyvizmas, kai žinios nėra galutinės, nekintamos, tuomet žinojimas tampa iš dalies asmeniškas, kurį konstruoja pats besimokantysis. Vadinasi, kaip sako brazilų pedagogas Paulo Freire, ugdymo procese svarbu pasitikėjimas, kūrybos galia, partneriški santykiai su mokiniais. Pridėčiau – santykiai, grįsti vienas kito pagarba. Tačiau mokytojas turi vadovauti ugdymo procesui, nevengti kelti reikalavimų ugdytiniams, kurių būtina laikytis, kad ugdymo veikla būtų sėkminga. Ugdymas sėkmingas, kai visos ugdymo priemonės, visi ugdomieji veiksmai sėkmingi. Tačiau pedagoginis liberalumas ydingas, nes, kaip pastebi mano disertacijos vadovas prof. habil. dr. Bronislovas Bitinas, tuomet ugdytiniai nevertinami, negerbiami kaip potencialių galimybių subjektai. Mokytojas neturėtų būti ir autoritariškai reiklus, nes taip negerbiama ugdytinių asmenybė. Tik humaniškas, sąžiningas, teisingas, jautrus ir mylintis mokinius, nuolat besitobulinantis, kūrybingas, inteligentiškas, tautiškas mokytojas gali atrakinti mokinių širdis ir užtikrinti sėkmingą pedagoginę sąveiką ugdymo procese.

– Kokie mokytojui turi būti keliami uždaviniai – ar tik išdėstyti medžiagą, patikrinti žinias, ar kartu ir auklėti? 

Nemanau, kad pastarąjį šimtmetį buvo bent vienas mokytojas, kuris, kaip klausiate, tik „išdėstydavo medžiagą, patikrindavo žinias“. Mokytojas ne tik moko – jis ugdo, taigi ir auklėja, lavina, prusina... Švietimo įstatyme ugdymas apibrėžiamas kaip dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas bendraujant ir mokant, o mokytojas – kaip asmuo, ugdantis mokinius. Remiantis pedagogikos istorija ir ją tyrinėjusių asmenų veikalais, vieningai pastebima, kad nuo seno mokytojas ne tik mokė, bet ir auklėjo. Tai buvo gerbiamas asmuo, jo patarimų klausė tiek kaimo, tiek miesto žmonės. Šiandien mokytojui keliama labai daug uždavinių, formaliuosiuose dokumentuose jie netelpa į keletą puslapių. Tačiau dar daugiau tuose formaliuose dokumentuose neapibrėžta. Mokytoją jo profesija įpareigoja nuolat tobulėti ir rūpintis saviugda. Man mokytojo profesija viena svarbiausių, atsakingiausių, nuostabiausių, bet kartu ir viena sudėtingiausių. Manote, lengva atiduoti save vaikams, juos pamilti ir išleisti? Aš mokytoją palyginčiau su žvake, kuri kiekvienam mūsų skleidžia šviesą, sutelkia apmąstymui, saviugdai – pučia įvairūs vėjai, kinta aplinka, liepsna mirga, siūbuoja, bet žvakė šviečia tirpindama save dėl kitų gerovės. 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/gyvenimas/ateities-mokykla/docente-atskleide-kas-mokykloje-nepasikeite-nuo-sovietmecio.d?id=61372697