Laikraštis Santaka

 

*** Su saulės spindulio pasveikinta diena – per gyvenimą

 

Birutė NENĖNIENĖ

Pro vienintelio Gižuose aštuonbučio antrojo aukšto langus atsiveria lygumos, tolumoje dunksančios giraitės. Dažną rytą mokytojai Virginija ir Vytautas Armanavičiai pirmiausia išvysta pakirdusios saulės spindulį, paskui žvilgteli į prieš daug metų savo sodintą sodelį. Pavasariais juos sveikina vis nauji pražystantys metūgiai, o dabar, rudenį, žemyn svyrančios obuoliais apsunkusios šakos. Kaip ir mokytojo darbas, – jei jis tolygus pašaukimui, panašus į skaidrų pro kasdienybės rūką besiskverbiantį spindulį. Pats mokytojas – tarsi Sėjėjas, auginantis ir puoselėjantis mažą sėklelę iki vaisius vesti subręstančio medžio.

Jei knietėtų ko pavydėti sutuoktiniams Virginijai ir Vytautui Armanavičiams, tai turbūt pastovumo ir gebėjimo iš jiems tekusio likimo atsirinkti visa, kas reikalingiausia. Reikalingiausia tam, kad nesusigūžtum, neužsisklęstum, o savo dvasinius turtus dalytum kitiems.

Gižų senbuviai

Jiedu, Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto auklėtiniai, diplomuoti geografijos-fizinio lavinimo specialistai, į Gižus atvyko 1979 metų rudenį. Ne kartą ir ne vienų būta gundymų, gal net įtikinėjimų palikti kaimo mokyklą. Bet jie liko, nes ši žemė pasirodė esanti naši jų idėjoms, prie šios vietos prisirišo.

Vytautas, dabar geografijos mokytojas metodininkas, nuo pat savo darbo biografijos pradžios įvairioms klasėms dėsto geografiją ir fizinį lavinimą. Daugelio jo mokinių geografijos žinios buvo įvertintos rajoninių ir respublikinių konkursų diplomais. Jo, kūno kultūros vyresniojo mokytojo, parengti mokiniai – įvairiausių sportinių rungčių diplomantai.

Virginija geografijos nedėstė, nes nedidelėje mokykloje dviem energingiems specialistams būtų buvę ankštoka. Dirbo bendrabučio auklėtoja, direktoriaus pavaduotoja, dėstė kūno kultūrą, gamtą, kitus dalykus, kol pasivijo vieną seną svajonę – baigė Pedagogų kvalifikacijos institutą, išklausė Vilniaus dailės akademijos dėstytojų perteikiamą kursą. Dabar, jau apsigynusi dailės, darbų ir buities kultūros mokytojos metodininkės vardą, Virginija daugelį metų vaikus moko dailės ir technologijų.

Pavedėja į kelią

Žodis „moko“ prie Virginijos darbo kažkaip nedera. Gal labiau tiktų – atranda, sudomina ir veda. Daug metų Virginija Armanavičienė dėsto dailę ir Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, yra rajono dailės mokytojų metodinio ratelio pirmininkė. Daugelį metų būna pavasarinės dailės akademijos – jaunųjų rajono dailininkų konkurso – vertinimo komisijos pirmininkė.

Virginijos rūpesčiu Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinėje mokykloje įkurta dailės galerija „Geltona – Žalia“, kurioje eksponuojami ne tik šios, bet ir kitų mokyklų moksleivių bei mokytojų, Marijampolės dailės mokyklos dėstytojų bei auklėtinių kūrybiniai bandymai. Jos mokinių darbais išpuošti mokyklos koridoriai.

Mokytoja Virginija visada pilna idėjų, bet bemaž niekada neišgirsi, jog naujas sumanymas gimė būtent jos galvoje, nes turi savybę nors mažą teigiamą poslinkį pastebėti kolegių darbe, vaiko ieškojimuose. Jos pastebėti ir išugdyti mokiniai dalyvavo respublikinėse olimpiadose, tarptautiniuose konkursuose, pasirinko dailės studijas. Virginija Armanavičienė – tai žmogus, kuris vieniems sunkiau suprantamas, kitiems – mielas ir artimas, nes šalia Virginijos tyla tampa iškalbingesnė už žodžius. Prieš keletą metų išdrįsusi Krašto muziejuje surengti savo karpinių parodą, kitų darbų – tapybos, grafikos, fotografijos – neviešina, o dažniausiai padovanoja draugams.

Suvedė vokiečių kalba

Vytautas, baigęs Gražiškių vidurinę mokyklą, pasak Virginijos, buvo geografijos „maniakas“, į pedagoginį institutą įstojo su nukreipimu, todėl turėjo grįžti į Vilkaviškio rajoną, nors sulaukė siūlymų pasilikti institute.

Virginija, Klaipėdos 12-os (dabar Žemynos) vidurinės mokyklos abiturientė, vienodai galėjo rinktis aktoriaus ar mokytojo kelią. Jei ne jos užsispyrimas tesėti pažadą draugei, galėjo dokumentus palikti ir kalbų fakultete bei studijuoti germanistiką. Tačiau būtent vokiečių kalba artimiau suvedė su Vytautu, nes abu pateko į vieną studijų pogrupį. Vytautas, pasak Virginijos, išsiskyrė gyvu temperamentu, sąmoju, žaismingumu, proto guvumu ir smalsumu.

Vienas antrą juodu pastebėjo jau per stojamuosius egzaminus, 1974-ųjų vasarą. Susituokė būdami ketvirtame kurse, studentų šeimoje gimė jų „geografė“– pirmoji dukra Laura. Ji irgi studijavo geografiją ir dabar dirba Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

Virginija ir Vytautas mokykloje buvo skaitovai. Gal jų pomėgis įsikūnijo jaunėlėje dukroje Jurgoje, kuri, besimokydama mokykloje, buvo skaitovų, dailės, „Dainų dainelės“ konkursų laureatė. Dabar, baigusi Vilniaus dailės akademiją, yra menotyrininkė. Nuo šio pavasario ji – Vilniaus grafikos meno centro direktorė.

Didžioji palaima išsikalbėti

Armanavičiams begyvenant drauge, išryškėjo panašūs požiūriai ir pomėgiai. Abu mėgsta keliauti, skaityti, kurti ir kalbėtis kultūrinio gyvenimo, pedagoginėmis temomis, kaip nepavargti didėjančio popierizmo jūroje ir neužgesti, pastebėti saulėtekius. Geriausia jiems atsipalaidavimo vieta – namai, mėgstamiausia jų pokalbių vieta – virtuvės jaukus kampelis, nes svetainėje įsiterpia „trečiasis“ – televizorius. Jiedu be galo ilgai gali kalbėtis apie tai, ką mato ir jaučia vaikuose, apie tai, kad vaiko sąmonė – neribotų galimybių kompiuteris, kurį reikia pažadinti, atverti galimybes ir, žinoma, tuo būtinai pasidžiaugti.

Vytautui kasdieniniuose pokalbiuose labiau rūpi politiniai, sportiniai įvykiai, knygos. Jis skaito, rašo, kalba esperanto kalba, prenumeruoja keletą leidinių. Virginiją domina kultūrinio gyvenimo pokyčiai: naujos parodos, teatras, kinas, kultūriniai leidiniai, knygos.

Brangiausi turtai

Tad kokius brangiausius turtus Armanavičiai jaučiasi užgyvenę? Kaip patys sako, jau nugyveno savo gyvenimo aukso jubiliejų, santuokos bei pedagoginio darbo sidabrinius jubiliejus.

„Įdomu dirbti, kai matai savo darbo rezultatą, kai jis atsiskleidžia kaip kokioje pasakoje. Jau mokome trečią kartą. Bet mums brangiausias turtas – mūsų pačių dukros. Jos baigė mokslus, turėjo puikias galimybes atsiskleisti ir dabar yra reikalingos žmonėms“, – kalbėjo Vytautas.

Virginija pridūrė: „Tikrai žinau, kad mano mokiniai susidomėjo daile. Kai kas baigė aukštuosius mokslus arba dabar studijuoja. Džiugu, kad ir tokioje mažoje mokykloje gimė dailės tradicijos, vaikai pasuka šiuo keliu, nesvarbu, kad kartais tėvus reikia įtikinėti dėl papildomo mokymosi, dailės užsiėmimams skiriamo laiko.“

Paklausti, ko labiausia pasigestų, jei reikėtų iš Gižų išsikelti, atsakė panašiai. „Žmonių“, – lakoniškas Vytauto atsakymas. „Todėl ir neiname niekur iš čia, kad viskas taip užmegzta, kiekvienas kampas savas. Mokinių šeimos tapo draugais“, – patikslino vyro mintį žmona.

Abu specialistai negaili nei laiko, nei pinigų tam, ką daro. „Galiu pasakyti, jog pragmatiškame laike kažkas ir keičiasi. Anksčiau negailėjome laisvų dienų su vaikais po kelias paras keliauti su nakvynėmis, kad tik jie daugiau pamatytų. Ir kai po ilgos pertraukos išgirsti, jog tai jiems davė naudos, vadinasi, verta buvo daryti“, – teigė mokytoja Virginija.

Įsimintiniausios mokinių dovanos jiems – vaikų rezultatai. O labiausiai nustebina ir pradžiugina vaikai bei jų tėvai gerumu. Armanavičiai labai paprastai žiūri į draugystę: draugauti su žmonėmis – tai nereiškia „apsistatyti reikalingais žmonėmis“, o išpažinti ir priimti tas pačias vertybes.

Tenenusėda nuobodulio dulkės

Virginija prisiminė švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano mintį, jog jis labai bijantis sunkios mirtinos ligos – „smalsumo praradimo“. Žmogus, kuris praranda poreikį kasdien sužinoti ką nors naujo, kasdien vis plėsti savąjį pasaulio pažinimą, pradeda merdėti ir numiršta. Tikriausiai I.Bergmanas kalbėjo ne apie fizinę mirtį, bet galvoje turėjo žmogų, kuriam niekas neįdomu, – tarsi jis būtų gyvas lavonas. Pasak Virginijos, kadangi mokytojas tiesiogiai susijęs su jaunų žmonių mokymu, auklėjimu, todėl jis turi būti smalsus. Tada vaikui gali perduoti susidomėjimą pasaulio pažinimu ir jį pavėdėti.

Paprašyti perduoti kolegoms linkėjimus profesinės šventės proga, Virginija ir Vytautas juokavo, jog taip užklupti nerandą nieko protingesnio, kaip perfrazuoti J.Erlicką: „Nesuprantu dviejų dalykų: iš kur atsiranda dulkių ir kodėl trūksta pinigų.“ Tad gižiečiai linki kolegoms, kad nebūtų dulkių ir užtektų pinigų. 

 

*** Jaunieji rajono mokyklų dailininkai kūrė pašto meną

 

Kasmet vykstanti moksleivių dailės olimpiada (buvusi pavasarinė jaunųjų dailininkų akademija) šiemet pakvietė kurti tema „Pašto menas“. Tai buvo gana sudėtinga užduotis, tačiau mokiniai pasirodė besą itin originalūs ir išradingi, panaudojo įvairiausias kūrybos priemones bei būdus.

Rajoninis olimpiados turas šiais metais surengtas Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinėje mokykloje. Pagrindinės organizatorės – šios mokyklos mokytoja metodininkė Virginija Armanavičienė ir Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyr. specialistė Alma Finagėjevienė.

Olimpiados atidarymas vyko dailės galerijoje „Žalia-geltona“. Čia visi galėjo pasigrožėti Onutės Birutės Surdokienės karpinių paroda „Popieriaus plastika“. Vėliau vyko kūrybinis darbas, buvo eksponuojami nauji kūriniai.

Martynas Sinkevičius su draugais iš „Aušros“ vidurinės mokyklos pristatė kino filmą. Tai buvo pasveikinimas nuo vyresnių klasių mokinių, kuriuos ruošė mokytoja Reda Viktažentienė. Ji labai apgailestavo, kad vyresniųjų klasių mokiniai pagal nuostatus negalėjo dalyvauti olimpiadoje.

Po ilgų svarstymų ir diskusijų buvo išrinkti geriausi darbai ir jų autoriai. Vertinimo komisija skyrė tris pirmąsias vietas skirtingose amžiaus grupėse (7–8 klasių ir 9–10 klasių mokinių).

Pirmąją vietą 7–8 klasių amžiaus grupėje iškovojo Simona Kupstaitė (Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinė mokykla, 8 klasė). Ją ruošė mokytoja V.Armanavičienė. 9–10 klasių amžiaus grupėje nugalėjo jaunasis fotografijos meistras Tomas Juškaitis (Vilkaviškio „Aušros“ vidurinė mokykla, 10 klasė). Jam padėjo mokytoja R.Viktažentienė.

Abu pirmąsias vietas užėmę moksleiviai kovo mėnesį vyks į respublikinį olimpiados turą Utenos dailės mokykloje.

Antrąja vieta abiejose amžiaus grupėse dalijosi Dovilė Aleksaitė (Pajevonio vidurinė mokykla, 7 klasė, mokytoja A.Gurinskienė), Agnė Viktažentytė (Vilkaviškio „Aušros“ vidurinė mokykla, 9 klasė, mokytoja R.Viktažentienė) bei Sandra Berneckaitė (Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinė mokykla, 10 klasė, mokytoja V.Armanavičienė).

Trečiąją vietą iškovojo Indrė Keidošiūtė (Vištyčio P.Kriaučiūno vidurinė mokykla, 7 klasė, mokytoja D.Merkevičiūtė) bei Simona Bliūdžiūtė (Vilkaviškio „Aušros“ vidurinė mokykla, 9 klasė, mokytoja E.Galinskienė).

Mokinius apdovanojo rajono Švietimo skyriaus atstovė A.Finagėjevienė. Jiems įteikti Vilkaviškio kalendoriai ir Padėkos raštai.

Irma KURŠENTAITYTĖ 

 

*** Jaunieji rajono dailininkai dalyvaudami olimpiadoje semiasi idėjų

 Birutė NENĖNIENĖ

Jaunųjų dailininkų pavasarinė akademija šiemet atkelta į žiemiško sausio pabaigą. Tačiau kelias valandas Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje užtrukusiame renginyje atbundančios gamtos gaivumą žadino moksleivių tapytuose paveiksluose paskleistos spalvos, jaunųjų kūrėjų ir jų mokytojų spindinčios akys. Tai jau tryliktasis rajono jaunųjų dailininkų konkursas.

Skirtingai nei ankstesnieji, šiemetinis konkursas neturėjo pavadinimo, todėl jauniesiems kūrėjams nereikėjo namų darbų pritempti prie konkrečios temos, galėjo pateikti tai, kas išnešiota ar naujai užgimė jų mintyse. Tik atlikdami raiškos užduotį visi turėjo orientuotis į vieną temą: spalvota žemė.

Po valandėlės kūrybos net ir tie, kurie olimpiadai pateikė nuotraukas (Saulius Lukoševičius) ar medžio drožinius (Giedrius Glatkauskas, abu iš Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos) ir pradžioje neigė savo gebėjimą piešti ar tapyti, įrodė, jog reikia labai nedaug – tik pasitikėti savo jėgomis ir truputėlį susikaupti.

To pasitikėjimo pritrūko, kai konkurso dalyviai pristatinėjo mokyklos salėje eksponuotus savo kūrinius. Tačiau net ir trumpa frazė išraiškingai kalbėjo apie per kiekvieno vidinį pasaulį atspindėtas spalvas ir formas, techniką ir medžiagas.

Vertinimo komisija (pirmininkė – Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinės mokyklos dailės mokytoja Virginija Armanavičienė, narės dailės mokytojos Eglė Galinskienė iš „Aušros“ ir Audronė Gurinskienė iš Pajevonio vidurinių mokyklų) turėjo išrinkti prizininkus ir laureatą, kuris dalyvaus respublikiniame konkurse, vyksiančiame kovo pabaigoje.

„Aušros“ vidurinės mokyklos vienuoliktos klasės mokinei Miglei Bereikaitei triptike „Portretų istorijos“ puikiai pavyko mišria technika, spalvomis, kontrastais išreikšti nuotaiką, gražiai derėjo ekspresionizmas su dekoratyvumu – ji tapo laureate.

Pirmos vietos laimėtoja – Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinės mokyklos dešimtokė Rasa Stasiulevičiūtė – olimpiadai pristatė grafikos kompozicijas ir naujausius kūrinius – juvelyriką, kuriai panaudojo tradicines medžiagas: vielą, odą, kriaukles ir kt. Dvi antrosios vietos už tapybą atiteko „Aušros“ vidurinės mokyklos dešimtokei Agnei Ivanauskaitei ir devintokei Aušrai Kudirkaitei (triptikai).

Trečią vietą laimėjo gižietis devintokas Darius Kupstas už instaliaciją ir originalią kompoziją su beržo tošimi.

Prizininkams Švietimo skyriaus vyr. specialistė G.Pabrinkienė įteikė diplomus. Pasak dalyvius pasveikinusio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos direktorės pavaduotojo G.Šliauterio, nebūtina tapti laimėtoju, svarbu nešti grožį kitiems, nes to reikia kiekvienam greta mokslo žinių. „Man smagu vien tai, kad dalyvauju“, – tvirtino trečiąkart konkurse dalyvavusi Gintarė Kavaliūnaitė iš Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos. Tą patį tvirtino ir pirmąkart atvažiavusios gražiškietė Aida Durneikaitė, sūdavietė Auksė Lapinskaitė bei kiti.

Į olimpiadą moksleivius atlydėję dailės mokytojai Eglė Galinskienė, Reda Viktažentienė, Diana Maksimavičienė, Virginija Armanavičienė, Vladas Šiukšta, Mindaugas Janulaitis pripažino, jog kiekvienoje klasėje galima atrasti po vieną kitą vaiką, linkusį į kūrybą. Tik reikia sumaniai jį paskatinti.

Pasak vertinimo komisijos pirmininkės V.Armanavičienės, vaikai vien patekę į olimpiadą jau yra nugalėtojai ta prasme, jog pasisemia naujų idėjų, pasimoko iš kitų kūrybos, susipažįsta. 

 

 

*** Paežerių dvaro rūmuose – šeimyninė meninių fotografijų paroda

Laima VABALIENĖ

Šiuo metu Suvalkijos (Sūduvos) regioniniame kultūros centre, Paežerių dvaro rūmuose, veikia Remigijaus, Monikos ir Tomo Krišinų fotografijų paroda. Ko gero, tai pirmas kartas, kai čia parengta tokia šeimyninė darbų ekspozicija.

Parodos pavadinimas „Mano žemė man – vieninteliai namai“ tarsi apgobia visas Vilkaviškio pagrindinės mokyklos darbuotojo Remigijaus Krišino, jo aštuntokės dukros Monikos ir penktoko sūnaus Tomo nuotraukas. Kaip parodos atidarymo metu kalbėjo šią kūrybingą šeimą gerai pažįstanti mokytoja Virginija Armanavičienė, darbų autoriai ir kalba būtent apie tai. Subtiliai, švelniai fotoaparatu tarsi palytėdami seną medį, seną pastatą, kaimynų kranklį, kirmėlę, išdykaujančius šuniukus, fiksuodami gamtos nuotaikų kaitą... „Tai, ką mes matome parodoje, pagal paauglišką amžių yra labai rimta, subtilu, solidu ir lyriška. Tai yra šios šeimos bruožas“, – kalbėjo mokytoja.

Iš tiesų, nors vaikų kelias į fotografiją prasidėjo nuo tėtės pavyzdžio, šioje parodoje dominuoja Monikos ir Tomo darbai. O jų ištakų, pasirodo, reikia ieškoti mūsų „Santakos“ puslapiuose. Prieš keletą metų rengtame fotokonkurse dalyvavo ir R.Krišinas – išspausdinome jo pateiktą mažos Monikutės, sėdinčios ant puoduko ir „skaitančios“ laikraštį, nuotrauką. Vėliau ją pamatė jau ūgtelėję vaikai ir užsidegė: mes irgi norime kaip tėtė fotografuoti. Monika, o vėliau ir Tomas Vaikų ir jaunimo centre pradėjo lankyti fotobūrelį, jų darbai buvo eksponuoti jau ne vienoje parodoje, spausdinti įvairiuose leidiniuose.

Dabar Paežerių dvaro rūmuose veikianti paroda taip pat ne atsitiktinė. Būtent šiomis dienomis Suvalkijos (Sūduvos) regioninio kultūros centro darbuotoja J.Kurtinaitienė iš leidyklos parsivežė naują Sūduvos regiono literatų kūrybos almanachą „Sūduvos ruduo“. Jo viršelyje panaudota R.Krišino nuotrauka. Ne viena Remigijaus, Monikos ir Tomo fotografija puošia ir viso rinkinio puslapius. Pasak J.Kurtinaitienės, literatų knyga visuomenei bus pristatyta balandžio mėnesį ir tuomet bus kalbama apie poezijos žodžio meniškumą, o knygoje pateiktos nuotraukos vertos atskiro paminėjimo ir pagerbimo. Taip ir atsirado ši poetiška gamtos vaizdų paroda.

Į jos pristatymą susirinkę šeimos draugai, bendradarbiai, vaikų bendraklasiai ir mokytojai ne tik gėrėjosi fotografijomis bei gražius žodžius sakė visai Krišinų šeimai. Ypač mamai Ilmai ir tėtei Remigijui, padedantiems savo vaikams atrasti ir išreikšti save, skatinantiems juos eiti į priekį ir visuomet būnantiems šalia. Susirinkusieji klausėsi ir dainų bei poezijos žodžių.

Įprasta tvarka buvo šiek tiek suardyta, kai parodos „kaltininkai“ – ne tik fotografijai, bet ir muzikai gabūs vaikai, užuot kalbėję apie savo kūrybą ir darbus, šįkart sėdo prie instrumentų. Monika pianinu paskambino „Meilės istoriją“, o Tomas akordeonu pagrojo „Ko liūdi, berželi“ ir kitas melodijas. Remigijui beliko pasidžiaugti savo vaikais ir padėkoti visiems, padėjusiems surengti parodą. 

*** Kas? Kur? Kada?

Kovo 8 d.16 val. Kybartų kultūros centre įvyks Kybartų seniūnijos ataskaitinis susirinkimas bei Kultūros centro organizuojamas koncertas, skirtas Tarptautinei moterų solidarumo dienai. Kybartų seniūnas pateiks ataskaitą apie 2004 metų veiklą, koncertuos meno mėgėjų kolektyvai iš Vilkaviškio ir Kybartų.

Rokeris Lukas bei Vaikų ir jaunimo centro popchoro „Abėcėlė“ ugdytiniai buvo pakviesti į BTV laidą „Šeštadienio rytas“. Laidos vedėja Asta Stašaitytė ėmė iš Luko interviu. Apie ką kalbėjosi Asta ir Lukas, BTV rodys šiandien, šeštadienį, laidos pradžia – 10 val. ryto. „Šeštadienio ryte“ matysite ir kartu su „Abėcėle“ atliekamą vaikų pamėgto vilkaviškiečio rokerio dainą.

Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinės mokyklos galerijoje“ Žalia-Geltona“ atidaryta paroda Kur žiema išvaryta...“.

Eksponuojami Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos mokinių megztos Užgavėnių kaukės (mokytoja Irma Maurienė) ir Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinės mokyklos mokinių tekstiliniai koliažai (mokytoja Virginija Armanavičienė). 

*** Bendruomenės dėmesys – jaunimo užimtumui

 

Gižuose pradėtas įgyvendinti projektas „Realizuok save“. Dalinį finansavimą – 1800 Lt – šiam projektui skyrė Nyderlandų paramos fondas. Projekte buvo numatyta sukurti kultūros namų scenos uždangą, surengti jaunimo stovyklą-tapybos plenerą, įsigyti tapybai reikalingų medžiagų.

Jaunimas pradėjo darbą. Kūrybinius ir praktinius užsiėmimus veda dailės mokytoja Virginija Armanavičienė. Plenero dalyvių užsiėmimai vyksta gamtoje, jaunimas piešia eskizus tema „Gimtinės dabartis ir praeities ženklai“. Jau parengtas stovyklos logotipas. Vėliau prasidės tapybinis darbas. Jaunimo kūriniai turėtų papuošti kultūros namus, numatyta surengti parodą.

Liepos 4 d. stovyklos dalyviams buvo surengta ekskursija. Aplankėme Zyplių dvaro muziejų Šakių rajone. Čia mus labai šiltai sutiko Lukšių seniūnas ir menininkas V.Cikana. Vaikštinėjome po parką, stiprybės sėmėmės prie šimtamečio ąžuolo. Seniūnas palydėjo prie vienintelio Šakių rajone vėjo malūno.

Toliau kelionę tęsėme panemune. Grožėjomės didingomis Panemunės, Raudonės pilimis, kopėme į Veliuonos piliakalnius. Nuovargį ir prakaitą nuplovėme gaiviame Nemuno vandenyje...

Didžioji projekto lėšų dalis bus panaudota kultūros namų scenos uždangos audiniui įsigyti. Rudeniop tikimės visus darbus baigti, juos pristatysime visuomenei surengę vakarą „Jaunimas – kaimui“.

Gižuose gyvena daug kūrybingų ir gabių jaunų žmonių. Džiaugiamės, kad jie noriai dalyvauja bendruomenės veikloje, padeda organizuoti renginius ir puošti savo kaimą.

Nijolė VAITŪNAITIENĖ

Gižų kaimo bendruomenės narė 

*** „Veržimasis į Grožį – tai veržimasis į tobulumą“ (S.Rerichas)

 

Rugsėjo 9 dieną Vilkaviškio kultūros rūmuose į etikos forumą „Grožio vaidmuo etinių kompromisų pasaulyje“ rinkosi mokytojai ir mokiniai iš rajono vidurinių bei pagrindinių mokyklų.

Susirinkusius iškilmingu šokiu pasveikino „Aušros“ vidurinės. mokyklos choreografijos mokytojos metodininkės Birutės Žadvydienės šokėjų grupė, tyrais kanklių balsais į grožio ir darnos erdves kvietė Vilkaviškio muzikos mokyklos vyr. mokytojos Daiva Venienė, Raimonda Kurauskienė, Salomėjos Nėries vid. mokyklos dvyliktokė Eglė Staneikaitė.

Etikos forumą pradėjo Lietuvos Rericho draugijos pirmininkė Irena Zaleckienė pranešimu „Sviatoslavas Rerichas – grožio šauklys.“ Apžvelgdama pasaulinio garso dailininko S.Rericho gyvenimą ir kūrybą, pranešėja akcentavo jo estetinius bei etinius principus: kas dieną tapti truputį geresniu nei vakar, savo darbą šiandien atlikti geriau nei vakar, išmokti pastebėti grožį ir mus supančiame pasaulyje, ir gamtoje, ir mene, veržtis į tai, „kas šviečia mums iš amžinybės gelmių“.

Apie grožio sampratą nuo Antikos iki šių dienų kalbėjo Lietuvos Dailės akademijos specialistas dailininkas Sigitas Paraponis. Labai dėmesingai skambėjo mintys apie grožio įtaką augančios kartos auklėjimui, žmogaus charakterio formavimui: „Didi žmogaus garbė ir pergalė yra tai, kad jis sugeba įveikti savo silpnybes ir trūkumus, judėti į priekį, į tikrąją Tiesą, į tikrąjį Grožį bei Gėrį“. Pranešėjas pabrėžė grožio ir etikos, grožio ir kultūros bei ekonomikos sąveiką, apgailestavo,kad pastarojo laikmečio ekonominis nestabilumas ir savojo ego sureikšminimas skatina vartotojišką požiūrį į grožį.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus, Socialinių mokslų daktaro, Vilniaus Universiteto docento Boguslavo Gruževskio pranešimas „Grožis – žmogaus laimės priešaušris ir sąlyga“ sulaukė ypač gyvos reakcijos. Mokslininko teigimu Antikos mąstytojams laimės idėja buvo estetikos, o grožio idėja etikos – moralės norma. Būti gražiems reiškė būti darniems ir saikingiems. Aktualiai nuskambėjo Platono mintis, jog menas, kuriantis grožį, turi būti kontroliuojamas, kad jo skatinami siekiai atitiktų visuomenės poreikius.

Pranešėjas išreiškė viltį, kad grožio galia padės atsirinkti tikrąsias vertybes sudėtingoje, prieštaringoje realybėje, jog grožis bus plačiai plėtojamas jaunimo ugdymo sferoje, taip tarnaudamas ne tik atskiro asmens gerovės plėtrai, bet ir harmoningiems visuomeniniams santykiams.

Šio straipsnio autorė analizavo grožio vaidmenį ugdant taurumą ir harmoniją, aptarė smukdantį etinių kompromisų poveikį jauno žmogaus dvasinei raidai. Etikos forumo dalyvių dėmesiui buvo pateiktos mokinių mintys apie grožio ir gėrio vienovę, apie grožio paskirtį gelbėti žmogaus sielą ir pasaulį. Mokytojai ir mokiniai buvo pakviesti dalyvauti projekte „Į grožį veržiasi Dvasia“.

Savo požiūrį į grožio svarbą šiuolaikiniame pasaulyje išsakė Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinės mokyklos dailės mokytoja metodininkė Virginija Armanavičienė, „Aušros“ vidurinės mokyklos vyr. mokytoja Dalia Monkevičienė, Vilkaviškio Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Alma Finagėjevienė, dailininkas Vladas Morkūnas, Salomėjos Nėries vid. mokyklos dvyliktokė Milda Stanaitytė. Abejingų nebuvo.

Lietuvos Rericho draugijos pirmininkė Irena Zaleckienė pakvietė susipažinti su Sviatoslavo Rericho tapybos reprodukcijų paroda, veiksiančia Vilkaviškio kultūros rūmų II a. fojė iki spalio 15 dienos. Jos įžvalgos ir komentarai susirinkusiems padėjo giliau suvokti iškilaus dailininko paveikslus.

Po parodos atidarymo forumo svečiai aplankė Kunigiškių, Dabravolės, Pavištyčio piliakalnius, džiaugėsi unikaliu gamtos grožiu, domėjosi krašto istorija.

Vilija ŽALIENĖ. Vilkaviškio Salomėjos Nėries vid. mokyklos etikos mokytoja metodininkė

*** Dar viena fotografijų paroda Vaikų ir jaunimo centre

 

Metams baigiantis Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro fojė vyko fotografijų parodos atidarymas. „Laiko kontrastai“ – taip šįkart vadinosi VJC organizuotas fotografijų konkursas, kuriame dalyvavo 16 jaunųjų rajono kūrėjų.

Fotografija galinga: ji gali uždegti, sudominti, atimti kvapą, gali užburti ir nepaleisti. Apie tai renginio pradžioje kalbėjo VJC direktorė Elena Čepaitė. Dailės mokytoja Virginija Armanavičienė tarė keletą žodžių apie rajono vaikų fotografijose puikai išreikštą požiūrį į laiką.

Trumpai apie savo kūrinius papasakojo ir patys jaunieji fotografai. Viena moksleivė, paklausta, kur surado nuotraukoje užfiksuotą vaizdą, prasitarė, jog nežino, nes fotografavo mama. Mergaitės nuoširdumas salėje sukėlė bruzdesį. Paaiškėjo, kad būtent ši nuotrauka buvo įvertinta geriausiai jauniausiųjų kūrėjų amžiaus grupėje. Esant tokioms aplinkybėms, laureate paskelbta šiek tiek mažiau komisijos skirtų balų surinkusi Monika Krišinaitė. Vyresniųjų amžiaus grupėje pirmosios vietos laimėtoju tapo Tomas Juškaitis.

Visi dalyviai gavo padėkos raštus ir susisiekimo ministro Algirdo Butkevičiaus įsteigtus saldžiuosius prizus. Laureatams T.Juškaičiui ir M.Krišinaitei atiteko „Santakos“ laikraščio prizai, taip pat A.Butkevičiaus padėkos raštai. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Alma Finagėjevienė įteikė dovanėles mažiausiems kūrėjams Simonui Paškauskui ir Gintarei Kalinauskaitei, taip pat padėkos raštus už jaunųjų menininkų ugdymą dailės mokytojams R.Viktažentienei, D.Lapaitienei, V.Šiukštai. VJC jaunieji eismo patruliai apdovanojo Ievą Paškauskaitę. Tomui Krišinui įteiktas prizas už nuotraukas Vėlinių tematika.

„Santakos“ redakcija apdovanojo ir jaunųjų kūrėjų tėvus Paškauskus bei Krišinus – už tai, kad jų palaikomi ir skatinami vaikai jau ne pirmą kartą dalyvauja konkursuose.

Džiugu, kad VJC organizuojamos fotografijų parodos-konkursai, kurias jau nemažai metų inicijuoja centro metodininkė Danutė Montvilienė, sulaukia vis daugiau dalyvių. Pirmojoje tokioje parodoje dalyvavo tik penki kūrėjai, o šiais metais dalyvių buvo jau trigubai daugiau. Tai rodo, kad fotografija išties gali sudominti, užburti ir nepaleisti.

Aušra KUDIRKAITĖ

*** Kas? Kur? Kada?

 

• Nuo vasario 4 dienos Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinės mokyklos dailės galerijoje „Žalia–geltona“ veikia Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinių kūrybos paroda.

 „Santaka“ 2008 02 07